Pirmininko Donaldo Tusko kalba ES parlamentų pirmininkams Romoje

Europos Vadovų Taryba
  • 2017 03 17
  • 17:20
  • Kalba
  • 140/17
  • Instituciniai reikalai
2017 03 17
Kontaktai spaudai

Preben Aamann
Europos Vadovų Tarybos pirmininko atstovas spaudai
+32 22815150
+32 476850543

Neįmanoma būti Senato della Repubblica svečiu ir nejausti tarp Palazzo Madama sienų susikaupusios istorijos. Jos mums primena ne tik politinę dramą, kurią dabar visi išgyvename kasdien, bet ir šimtmečius didingų įvykių, kurie yra Europos gimimo liudijimas. Pavyzdžiui, Cesare Maccari Cicerone denuncia Catilina (Ciceronas demaskuoja Katiliną) – vienas iš Senato sienas puošiančių šedevrų – tobulai tinka šiandienos progai. Tai demokratinių institucijų kovos su populizmu ir triumfo prieš jį politinė alegorija.

Ji primena mums, pirma, kad bet kurios politinės bendruomenės stiprybė priklauso nuo jos valios išlikti, nuo jos energijos ir sumanumo, ir antra, kad darviniškoje politinėje kovoje žodžiai visada buvo ir visada bus galingiausias ginklas.

Ciceronas sakė: „Laisvė yra dalyvavimas valdžioje“. Jau senovės graikai ir romėnai suko galvą spręsdami, ką iš tiesų reiškia būti laisvam. Prieš šešiasdešimt metų šešių šalių valstybės veikėjai nusprendė, kad vienintelė tikra laisvė yra laisvė veikti drauge. Kitais žodžiais tariant, suverenumas reiškia turėti savo vietą prie stalo. Todėl 1957 m. ir buvo pasirašyta Romos sutartis. Taip atsitiko, kad tais metais gimiau ir aš, todėl tai, kas buvo sukurta remiantis Romos sutartimi, yra visas mano gyvenimas. Manau, jūs visi puikiai žinote, kaip man asmeniškai svarbu šiandien būti čia su jumis.

Žinoma, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos viskas atrodo kilniau, tikslingiau ir labiau apgalvota. Pastebimas polinkis Romos sutarties signatarus prisiminti kaip politinius genijus ir aistringus suvienytos Europos propaguotojus. O tiesa tokia, kad šie vadovai turėjo savo asmeninių abejonių, patyrė neįtikėtiną įvykių spaudimą ir buvo labai pažeidžiami. Kolektyvinis Europos bejėgiškumas po Antrojo pasaulinio karo privertė juos veikti drauge. Alternatyvos buvo itin nepatrauklios, o siaubingi visa niokojančio karo padariniai vis dar buvo kasdien aiškiai matomi.

Šių įbaugintų Europos šalių pažeidžiamumas suteikė joms kuklumo, aiškumo ir daug išminties, kad kartu pasirašytų Romos sutartį. Taip prasidėjo procesas, kurio metu dar daug kitų Rytų ir Vakarų šalių vėl tapo laisvos ir klestinčios. Jis padėjo mums suprasti, kad kai Europa yra silpna, silpnos bus ir ją sudarančios atskiros šalys. Jei Europa stipri, jos valstybės narės yra stiprios. Tik būdami susivieniję galime įgyvendinti savo suverenumą – būti iš tiesų laisvi – platesniame pasaulyje. Taip buvo tada, taip yra ir dabar. Taip bus ir dar po šešiasdešimties metų.

Romos sutartis buvo itin sėkminga dar ir todėl, kad vyriausybės ją parengė ir įgyvendino demokratinio pritarimo pagrindu. Todėl nacionaliniai parlamentai, kuriems jūs atstovaujate, paskolino dalį savo įgaliojimų Europos bendrijai su šiuo prašymu: „Prašom vykdyti vadovaujantis mūsų bendrais interesais“. Ši skola nuo to laiko grąžinta su kaupu, net jei buvo nusivylimų ir vėlavimų.

Kažkas yra pasakęs: „Europa yra kaip medis. Jis auga kasdien, bet niekada nematome, kaip jis auga.“ Požiūris gana romantiškas, tačiau teisingas. Iš Romos sutarties sėklos išaugo pokyčiai, kurie taip pakeitė mus supantį pasaulį, kad dauguma žmonių jau nebeprisimena, kaip viskas buvo iki tol. Sutartis atvėrė mūsų protus ir mūsų visuomenes. Ir, žinoma, užtikrino didžiausią pasaulio rinką mūsų klestėjimui. Augdamas geležinės uždangos šešėlyje šių dalykų beveik negalėjau įsivaizduoti, nors ir svajojau, kad vieną dieną jie galėtų įvykti.

Kitos savaitės sukaktis yra tinkamas laikas ne tik švęsti, bet ir blaiviai pamąstyti. Nors pastebime, kad mūsų ekonominės žaizdos iš lėto gyja, daugeliui žmonių mums iškilusių sunkumų mastas ir skaičius vis dar kelia neviltį. Didžiausias iš jų yra Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos po poros metų. Geriausia, ką galime padaryti tokiu sunkiu metu, yra atgaivinti pirminių signatarų kuklumą, aiškias pažiūras ir išmintį. Tik tuomet galėsime priimti teisingus sprendimus dėl ateities. Nes iš patirties matome, kad Europa geriausiai ir kūrybingiausiai veikia tada, kai yra pažeidžiamiausia, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Kuklumu ir kantrybe ji pasiekia daug daugiau nei vadovaudamasi didingomis vizijomis.

Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių džiaugiuosi, kad šiandien su mumis yra De Gasperi fondo pirmininkė Maria Romana De Gasperi. Dabar puikus laikas priminti garsius jos tėvo žodžius: „Ateitis nebus sukurta nei pasitelkiant jėgą, nei norą užkariauti, – ji bus sukurta kantriai taikant demokratinį metodą, vadovaujantis konstruktyvia susitarimo dvasia ir gerbiant laisvę.“ Galbūt „Twitter“ politikos amžiuje šie žodžiai nėra pakankamai dramatiški. Bet aš vertinu juose glūdinčią tiesą ir jėgą. Tebesu įsitikinęs, kad jų pakaks mūsų tolesnio kelio krypčiai nurodyti. Ačiū. Grazie