Jukis
ir Miško sąjunga
—
Miške ir vėl kilo nesutarimai. Jaunąjį jonvabalių vadą Jukį pažadino garsūs riksmai.
– Dink iš mano namų! – šaukė sliekė Lilė.
– Pirma grąžink man uogienes, – atsiliepė salamandra Frida. – Kur jos?
– Oi, mano antenos! – sudejavo Jukis.
Jukis gimė su ypatingomis antenomis. Melodingi garsai maloniai jas glostydavo, tačiau nuo šauksmų jos trūkčiodavo iš skausmo.
Staiga Jukis išgirdo didžiulį triukšmą:
– BŪŪŪŪŪŪŪM!
Jis šoko iš lovos.
– To jau tikrai per daug! Privalau jiems pasakyti, kad liautųsi.
Miške ir vėl kilo nesutarimai. Jaunąjį jonvabalių vadą Jukį pažadino garsūs riksmai.
– Dink iš mano namų! – šaukė sliekė Lilė.
– Pirma grąžink man uogienes, – atsiliepė salamandra Frida. – Kur jos?
– Oi, mano antenos! – sudejavo Jukis.
Jukis gimė su ypatingomis antenomis. Melodingi garsai maloniai jas glostydavo, tačiau nuo šauksmų jos trūkčiodavo iš skausmo.
Staiga Jukis išgirdo didžiulį triukšmą:
– BŪŪŪŪŪŪŪM!
Jis šoko iš lovos.
– To jau tikrai per daug! Privalau jiems pasakyti, kad liautųsi.
– FRIDA, TU SUGRIOVEI MANO GĖRYBIŲ RŪSĮ! – šaukė sliekų vadė Lilė.
– Dingo mano uogienės, visur ieškau ir nerandu, – atsakė salamandrų vadė Frida. –Atsiprašau, kad tavo lubos įgriuvo, kai rausiau žemę!
Ji užkliuvo už didžiulio sausainio ir kaip ilga išsitiesė ant Lilės.
– Ai! Man trūksta oro! – žiopčiojo Lilė. – Neturiu aš tavo uogienių. Eik iš čia, tai MANO žemė!
– Hm, – tyliai ištarė Jukis, – prašau, gal galėtumėte nusiraminti?
Jis pabandė tarp jų įsiterpti, tačiau kažkas sparnu jį nustūmė. Tai buvo Milas, genių vadas.
– TAVO žemė?! – sukleketavo Milas. – Kas manaisi esanti, Lile? Miško karalienė?
Jukiui nudiegė antenas.
– Kaip man atsibodo tie jūsų ginčai! Dingstu iš čia!
Ir, palikęs tą triukšmą, sunkia širdimi išskrido.
– FRIDA, TU SUGRIOVEI MANO GĖRYBIŲ RŪSĮ! – šaukė sliekų vadė Lilė.
– Dingo mano uogienės, visur ieškau ir nerandu, – atsakė salamandrų vadė Frida. –Atsiprašau, kad tavo lubos įgriuvo, kai rausiau žemę!
Ji užkliuvo už didžiulio sausainio ir kaip ilga išsitiesė ant Lilės.
– Ai! Man trūksta oro! – žiopčiojo Lilė. – Neturiu aš tavo uogienių. Eik iš čia, tai MANO žemė!
– Hm, – tyliai ištarė Jukis, – prašau, gal galėtumėte nusiraminti?
Jis pabandė tarp jų įsiterpti, tačiau kažkas sparnu jį nustūmė. Tai buvo Milas, genių vadas.
– TAVO žemė?! – sukleketavo Milas. – Kas manaisi esanti, Lile? Miško karalienė?
Jukiui nudiegė antenas.
– Kaip man atsibodo tie jūsų ginčai! Dingstu iš čia!
Ir, palikęs tą triukšmą, sunkia širdimi išskrido.
Kalva yra taikiausia vieta visame miške. Ten gyvena ir senasis ąžuolas Arborijus.
– Kas atsitiko, mažasis Juki? – paklausė jis, pažadintas iš popiečio miego.
– Oi, nenorėjau tavęs pažadinti, Arborijau, atsiprašau. Tik ieškojau ramios vietelės. Kiti vadai ir vėl barasi. Man nuo to antenas skauda – tai aš ir pasitraukiau!
– Turėtum su jais pasikalbėti, Juki. Negalima bėgti vos iškilus sunkumams.
– Tačiau niekas manęs neklauso! Jaučiuosi per mažas. Kitiems nerūpi, ką aš manau.
– Palauk, papasakosiu tau vieną istoriją, – tarė senasis medis.
Kalva yra taikiausia vieta visame miške. Ten gyvena ir senasis ąžuolas Arborijus.
– Kas atsitiko, mažasis Juki? – paklausė jis, pažadintas iš popiečio miego.
– Oi, nenorėjau tavęs pažadinti, Arborijau, atsiprašau. Tik ieškojau ramios vietelės. Kiti vadai ir vėl barasi. Man nuo to antenas skauda – tai aš ir pasitraukiau!
– Turėtum su jais pasikalbėti, Juki. Negalima bėgti vos iškilus sunkumams.
– Tačiau niekas manęs neklauso! Jaučiuosi per mažas. Kitiems nerūpi, ką aš manau.
– Palauk, papasakosiu tau vieną istoriją, – tarė senasis medis.
– Senų senovėje miško gyvūnai nuolat pykdavosi...
– Nori pasakyti, kad Lilės, Milo ir Fridos seneliai irgi ginčydavosi? – paklausė Jukis.
– Tai buvo daug blogiau nei ginčai. Viskas prasidėjo nuo jų kivirčų, o kadangi jie nesugebėjo susitarti, kilo karas. Galiausiai bekariaudami jie sunaikino didumą miško.
Išplėtęs akis, Jukis žiūrėjo į Arborijų.
– Karui niokojant mišką, – tęsė Arborijus, – kilo didžiulė audra ir pasirodė didelis švytintis stiklinis daiktas. Tai buvo Žibintas.
– Žibintas?! – visas nušvitęs sušuko Jukis. – Jis iš tiesų egzistuoja?
– Žinoma! Pasakojama, kad įžengę į Žibintą vadai įgavo drąsos ramiai pasikalbėti – ir taip sugebėjo atkurti taiką.
– Senų senovėje miško gyvūnai nuolat pykdavosi...
– Nori pasakyti, kad Lilės, Milo ir Fridos seneliai irgi ginčydavosi? – paklausė Jukis.
– Tai buvo daug blogiau nei ginčai. Viskas prasidėjo nuo jų kivirčų, o kadangi jie nesugebėjo susitarti, kilo karas. Galiausiai bekariaudami jie sunaikino didumą miško.
Išplėtęs akis, Jukis žiūrėjo į Arborijų.
– Karui niokojant mišką, – tęsė Arborijus, – kilo didžiulė audra ir pasirodė didelis švytintis stiklinis daiktas. Tai buvo Žibintas.
– Žibintas?! – visas nušvitęs sušuko Jukis. – Jis iš tiesų egzistuoja?
– Žinoma! Pasakojama, kad įžengę į Žibintą vadai įgavo drąsos ramiai pasikalbėti – ir taip sugebėjo atkurti taiką.
– Matai, – tęsė Arborijus, – net jei ir nesutariate, turite išmokti klausytis vienas kito.
– Žinau, – atsakė Jukis, – bet tai lengviau pasakyti nei padaryti.
– Privalai pabandyti, – atkakliai tvirtino Arborijus. – Atėjo laikas vėl suburti vadus. Ir galbūt pavyktų dar daugiau. Jau seniai svajoju, kad miško gyvūnai susivienytų ir visam laikui užkirstų kelią karui ir...
Arborijus nespėjo užbaigti sakinio, kai tolumoje pasigirdo šūksmai.
– Vargšės mano antenos! – piktai ištarė Jukis. – Net čia girdisi, kaip jie pešasi! Apsieis jie be manęs.
– Grįžk, mažasis drauge, – tarė Arborijus. – Pabėgdamas nieko neišspręsi.
Nors jau temo, Jukis niekaip negalėjo pasiryžti grįžti namo.
Kurį laiką be tikslo paskraidžiojęs aplink, Jukis nutūpė ant ežere plūduriuojančios šakos. Jis visas drebėjo.
Šios vietos jam priminė iškylas ant kranto su Frida ir triukus ore su Milu, kuriuos jiedu rodydavo karštai palaikomi Lilės.
Jo veidu nuriedėjo ašara. Vien pagalvojęs, kad gali daugiau nebepamatyti savo draugų žaidžiančių kartu, Jukis dar labiau nuliūdo.
Staiga ežero paviršiuje suraibuliavo šviesos atspindžiai.
– O gal... Ar tai galėtų būti Žibintas? – svarstė jis.
Vėl įgavęs drąsos, Jukis leidosi ten, kur vedė šviesos spindulys.
Šios vietos jam priminė iškylas ant kranto su Frida ir triukus ore su Milu, kuriuos jiedu rodydavo karštai palaikomi Lilės.
Jo veidu nuriedėjo ašara. Vien pagalvojęs, kad gali daugiau nebepamatyti savo draugų žaidžiančių kartu, Jukis dar labiau nuliūdo.
Staiga ežero paviršiuje suraibuliavo šviesos atspindžiai.
– O gal... Ar tai galėtų būti Žibintas? – svarstė jis.
Vėl įgavęs drąsos, Jukis leidosi ten, kur vedė šviesos spindulys.
Slink žemyn ir įžiebsi Žibintą!
– Oho!
Nesu matęs nieko gražesnio! – susižavėjęs kvapą sulaikė Jukis žvelgdamas į tamsoje žėrintį Žibintą.
Slink žemyn ir įžiebsi Žibintą!
– Oho!
Nesu matęs nieko gražesnio! – susižavėjęs kvapą sulaikė Jukis žvelgdamas į tamsoje žėrintį Žibintą.
Kelią jam pastojo šimtakojis.
– Stok! Kuo galiu padėti? – paklausė Bilas, Žibinto sergėtojas.
– Na... reikia sukviesti visus vadus. Jie turi nustoti kivirčytis, kol nesukėlė karo.
– Karo?! – drebėdamas pakartojo Bilas. – Tuojau pat siunčiu žinią Vadų tarybai!
Bilas iš visų jėgų papūtė į ragą, susuktą iš lapų: „Tūtūūūūūūūūūūūū!“
Garsas buvo toks stiprus, kad nuaidėjo per visą mišką.
Tolumoje pasirodė Frida, Milas ir Lilė.
– Bilai! – sušuko Frida. – Kaip seniai tai buvo! Kai paskutinį kartą girdėjau šį trimitą, buvau su močiute!
– Ką jūs čia darote? – nustebęs sušuko Jukis.
– Kas per klausimas? Vos išgirdę Bilo rago garsą, privalome visi iš karto ateiti prie Žibinto – tokia taisyklė, – žinovės tonu atsakė Lilė.
– Jūs visi žinojote, kad galime čia susitikti ir aptarti reikalus, ir iki šiol nė vienam nešovė į galvą tai padaryti? – susijaudinęs paklausė Jukis.
– Galiu pasiaiškinti, – tarė Lilė. – Labai sunku diskutuoti su tokia besmegene salamandra, kuri sunaikino mano gėrybių rūsį.
– Besmegene?! Čia tau kažkas negerai. Manai, kad gali laisvai pasiimti visas miško gėrybes? – atkirto Frida.
– Tikrai, slieke, įsivaizduoji esanti miško karalienė, ar ne? – piktai sukaleno Milas.
Jukiui vėl suskaudo antenas. Tačiau galvoje skambėjo Arborijaus žodžiai: „Net jei ir nesutariate, turite išmokti klausytis vienas kito.“ Jis sukaupė visą drąsą ir prabilo.
– Bičiuliai, nusiraminkite, – tarė Jukis. – Visi turime priežasčių pykti, nerimauti dėl žiemos, baimintis, kad neturėsime ko valgyti, jaudintis dėl artimųjų... Tačiau turime likti vieningi.
– Žibintas yra ypatinga vieta, – tęsė Jukis. – Būtent čia mūsų seneliai susitarė dėl taikos. Įeisime vidun ir ten visi paeiliui kalbėsime, o kiti klausysis.
Nustebinti Jukio ryžto, kiti vadai neištarė nė žodžio. Bilas atidarė Žibinto duris.
– Kas nori kalbėti? – paklausė Jukis.
– Aš! Aš! – nekantriai sušuko Frida. – Taigi, vakar ryte pastebėjau, kad dingo mano uogienės. Visur ieškojau vagiliaus pėdsakų. Užuodžiau po žeme kažką saldaus, tada kasiausi giliau ir įkritau į Lilės rūsį, pilną gėrybių.
– Nevogiau jokių tavo pasenusių uogienių! – užprotestavo Lilė. – Tačiau tu sugriovei mano rūsį! Ką į tai pasakysi?
Frida jau norėjo atsakyti, bet Jukis ją sustabdė.
– Prašau, palauk, Frida. Dabar Milo eilė kalbėti.
Visų akys nukrypo į genį. Nuo pat susirinkimo pradžios jis dar nebuvo ištaręs nė žodžio.
– Aš... eee... Na, turiu pasakyti... Tai mano kaltė.
– Ką?! – sušuko Frida.
– Neatsiklausęs paėmiau keletą uogienių iš tavo atsargų, – prisipažino Milas.
– Kodėl tai padarei? – paklausė Jukis.
– Kad pamaitinčiau savo jauniklius, – paaiškino Milas. – Mūsų žemėje nebepakanka maisto. Mano mažyliai neišgyvens žiemos, jei neturės ko lesti.
Žibinte stojo ilga tyla.
– Sugalvojau! – sušuko Jukis. – Lile, kartą man sakei, kad dėl tunelių, kuriuos sliekai išrausia po žeme, geriau juda oras. Tai praturtina dirvožemį, vadinasi, naudinga ir augalams – juk taip?
– Teisingai. Mes tręšiame dirvožemį, – išdidžiai tarė Lilė. – Tačiau ką nori tuo pasakyti?
– Įsivaizduokite, jei sliekams būtų leista kasti tunelius visame miške, – dėstė Jukis. – Būtų daugiau augalų ir daugiau vaisių – vadinasi, ir daugiau maisto mums, gyvūnams.
– Tada sliekai galėtų judėti kur užsimanę, o kiti gyvūnai – ne? Nieko sau geniali mintis! – nusišaipė Milas.
– Ne tik sliekai, – atsakė Jukis. – Visi gyvūnai galėtų laisvai keliauti, kur tik panorėję.
– Ar tai reikštų, kad aš galėčiau bet kur rinkti vaisius, ne tik savo žemėje? – viltingai pasiteiravo Frida.
– O aš galėčiau rasti daugiau maisto savo paukščiukams? – staiga nušvitęs paklausė Milas.
Lilė nieko neištarė. Ji labai nemėgo dalintis. Tačiau, oi, kaip ji norėjo klajoti po tuos begalinius tunelius...
– Kitaip tariant, siūlai, kad visi dalintumėmės savo žeme ir ištekliais ir kad visi galėtume jais naudotis? – paklausė ji.
– Būtent! – šūktelėjo Milas. – Turime susivienyti!
– Kodėl mums nesudarius tikros mūsų bendruomenių sąjungos? – susijaudinusi pasiūlė Frida. – Tokio susitarimo, kuris reikštų, kad visi padėsime vieni kitiems?
– Taip! – sušuko Jukis. – Puiki mintis! Būtent to norėtų ir Arborijus. Galėtume ją pavadinti „Miško sąjunga“!
Vadai visi kaip vienas pradėjo ploti.
Staiga Žibintas sušvito ryškiomis spalvomis. Iš kažkur atpleveno ąžuolo lapas.
– Uždėkite ant šio lapo kiekvienas savo atspaudą. Tuomet būsite Miško sąjungos narys, – paskelbė Lilė.
– Palauk! O jei kuris iš mūsų nuspręs nebesilaikyti susitarimo? – paklausė Milas.
– Arba jei vėl pradėsime kivirčytis? – pridūrė Frida.
Per Žibintą nuvilnijo abejonių šurmulys. Šviesos pritemo.
– Jei taip atsitiktų, vėl susitiksime čia ir ieškosime sprendimo, – pasakė Jukis. – Visi turime gerbti drauge priimtus sprendimus. Tai pirmoji taisyklė.
Kiti gyvūnai sutiko. Žibintas vėl pradėjo ryškiai švytėti.
Staiga sutvisko ąžuolo lapas, o tada pakilęs vėjas nupūtė jį žvaigždžių link. Susidomėję vadai išėjo į lauką ir pamatė, kad visas miškas skaisčiai žėri.
– Oho! – žavėjosi jie, susispietę krūvon.
– Kartu mes spindime! – sušuko Jukis, šypsodamasis savo mylimiems draugams.
Jukis pajuto, kad antenų jam nebeskauda.
Kaip tik tada jie išgirdo balsą:
– O aš? Pamiršote mane?! – suburbėjo sergėtojas Bilas. – Šimtakojai irgi norėtų priklausyti jūsų Sąjungai!
Mokomoji medžiaga
Vaikams
Pratybų knygelėje „Mokykis su Jukiu“ paaiškinama istorija, faktai ir įvykiai, susiję su iliustruotame pasakojime naudojamomis metaforomis, taip pat smagios užduotys ir žaidimai.
Mokytojams
Mokytojo vadovas, skirtas naudoti klasėje. Jame pateikiama pasiūlymų dėl teminių diskusijų ir užsiėmimų su mokiniais, kad būtų pasiekti iškelti mokymosi tikslai.
Apie:
Pasakojimas apie Jukį ir jo draugus buvo parengtas siekiant 7–9 metų vaikams paaiškinti, kas yra Europos Sąjunga ir kaip viskas prasidėjo. Jame akcentuojama pagrindinė Europos Sąjungos sukūrimo priežastis – užtikrinti ilgalaikę taiką jai priklausančiose šalyse.
Šiame rinkinyje pateikiama pagrindinė informacija apie Europos Sąjungą ir vaikai supažindinami su tokiomis sąvokomis kaip karas, taika ir konfliktų sprendimas. Čia taip pat paaiškinamas Europos Vadovų Tarybos ir Europos Sąjungos Tarybos, kaip „valstybių narių namų“ Sąjungoje, vaidmuo.
Autorė: Magali Pingaut
Bendraautorės: Angélique Berhault, Nathalie Vandelle
Iliustratorius: Thomas Leclercq
Grafikos dizaineriai: Angélique Berhault: José Sánchez Martínez
Vertimas: Daiva Girdzevičienė, Edgaras Platelis, Rasa Ščekaturovaitė (Vertimo raštu tarnyba, Europos Sąjungos Tarybos generalinis sekretoriatas)
Ypatinga padėka visiems, kurie prisidėjo prie šio projekto, visų pirma: Marta Ausín García, Liliana Bičanová, Kathleen Bulteel, Leszek Jarosz, Achilleas Karras, Steffen Ludwig, Inga Rosińska, Nadia Spirito
Built with Shorthand