Humanitarinė pagalba
ES, kartu su 27 valstybėmis narėmis, yra pagrindinė humanitarinė pagalbos teikėja žmonėms, nukentėjusiems nuo nelaimių visame pasaulyje. Teikdama pagalbą ES siekia gelbėti gyvybes, užkirsti kelią žmonių kančioms, jas palengvinti ir padėti išlaikyti žmogaus orumą.
Pagalba pažeidžiamiausiems
ES nepriklausančiose šalyse ES teikia humanitarinę pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo žmogaus sukeltų katastrofų ar gaivalinių nelaimių. Ypač daug dėmesio skiriama pažeidžiamiausiems nukentėjusiems asmenims.
Žmonės, kuriems reikalinga humanitarinė pagalba, be kita ko, yra:
- gyventojai, kurių mityba nepakankama, ir badaujantys gyventojai;
- pabėgėliai ir šalies viduje perkelti asmenys;
- nukentėjusieji nuo ginkluotųjų konfliktų ir kitokio fizinio ar psichologinio smurto;
- asmenys, kurių namai arba pragyvenimo šaltiniai yra sunaikinti.
Žmogaus sukeltų katastrofų ir gaivalinių nelaimių pavyzdžiai: ginkluotieji konfliktai, pilietiniai neramumai, sausros, potvyniai, žemės drebėjimai, cunamiai ir uraganai.
Precedento neturinčios humanitarinės krizės
Jungtinių Tautų duomenimis, šiandieninius precedento neturinčius humanitarinius poreikius visų pirma lemia nuolatiniai ginkluoti konfliktai, spartėjanti klimato kaita ir pasaulio ekonomikos nestabilumas. Šios krizės vis dažniau kyla vienu metu, todėl susidaro kompleksinės ekstremaliosios situacijos, kai gaivalinės nelaimės, karas ir skurdas sustiprina vienas kitą.
Skubios humanitarinės pagalbos 2026 m. reikia net 239 mln. žmonių, tačiau praėję, 2025-ieji metai išsiskyrė tuo, kad buvo smarkiai sumažintas humanitarinių operacijų finansavimas, taip pat įvyko rekordiškai daug mirtinų išpuolių prieš humanitarinės pagalbos darbuotojus.
Karai, be kita ko, Sudane, Gazoje ir Ukrainoje, priverčia milijonus žmonių persikelti, jiems vykstant žūsta civiliai gyventojai. Iki 2025 m. vidurio daugiau kaip 117 milijonų žmonių visame pasaulyje buvo priverstinai perkelti, šiurkščiai pažeidžiant tarptautinę humanitarinę teisę.
Pagrindinė humanitarinės pagalbos teikėja
Humanitarinė pagalba yra vienas iš pagrindinių ES išorės politikos aspektų. Tai yra visuotinė vertybė ir žmonių solidarumo išraiška ir moralinė pareiga.
ES ir jos 27 valstybės narės kartu yra pagrindinės humanitarinės pagalbos teikėjos pasaulyje. JT duomenimis, 2025 m. jų suteikta humanitarinė pagalba sudarė 40 % visos humanitarinės pagalbos pasaulyje.
Kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 4 straipsnio 4 dalyje, humanitarinės pagalbos teikimas priklauso ES ir jos valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai. Kiekviena valstybė narė sprendžia, kiek lėšų ji nori skirti, kad būtų reaguojama į tam tikras krizes, ir kuriai humanitarinei organizacijai ar fondui šios lėšos turi būti skiriamos.
Skirdama lėšų iš savo biudžeto, ES papildo ir sustiprina valstybių narių pastangas. 2021–2027 m. ES ilgalaikiame biudžete numatyta speciali eilutė humanitarinei pagalbai – septynerių metų laikotarpiui iš viso skirta 11,57 mlrd. € arba apie 1,65 mlrd. € per metus. 2025 m. ES humanitarinės pagalbos biudžetas siekė 1,9 mlrd. €.
Nuo 1992 m. ES teikia humanitarinę pagalbą daugiau kaip 110 šalių. Ši pagalba kasmet pasiekia milijonus viso pasaulio žmonių.
ES šiuo metu teikia pagalbą visose pagrindinėse krizių paveiktose zonose, įskaitant Gazą, Siriją, Sudaną, Pietų Sudaną, Ukrainą, Sahelį, Jemeną, Mianmarą / Birmą, Kongo Demokratinę Respubliką, Afganistaną ir Haitį.
Civilinės saugos pagalba
Pažeidžiamiausiuose pasaulio regionuose ES humanitarinė pagalba paprastai teikiama kartu su civilinės saugos pagalba. Abiejų sričių ekspertai glaudžiai bendradarbiauja, kad būtų užtikrintas kuo darnesnis ir veiksmingesnis atsakas.
ES civilinės saugos mechanizmas, kuris yra ES pagalbos nelaimės ištiktoms šalims koordinavimo priemonė, gali būti aktyvuotas tik tuo atveju, jei pagalbos paprašo ES ar kita šalis. Taikant šį mechanizmą koordinuojamas paieškos ir gelbėjimo komandų bei įrangos skyrimas, gaisrinių lėktuvų dislokavimas ir ES piliečių repatriacija.
Humanitarinės pagalbos nereikėtų painioti su vystomuoju bendradarbiavimu. Juo siekiama remti ilgesnio laikotarpio ne ES valstybių ekonominį, aplinkosauginį, socialinį ir politinį vystymąsi.
Kaip teikiama humanitarinė pagalba
ES pagalbą koordinuoja Europos Komisijos civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos operacijų generalinis direktoratas (ECHO).
ES finansuojamą humanitarinę pagalbą vietoje teikia daugiau kaip 200 organizacijų partnerių, įskaitant Jungtinių Tautų agentūras (pvz., OCHA, PMP, UNHCR ir UNICEF), Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimą ir tarptautines bei nacionalines nevyriausybines organizacijas (NVO).
Norėdamos gauti finansavimą humanitariniam projektui, humanitarinės organizacijos partnerės turi pateikti finansavimo pasiūlymus ir laikytis griežtų projektų vertinimo ir stebėsenos gairių. Partnerės turi nurodyti, kad gavo ES paramą, projektų vietas pažymėdamos ES vaizdinės tapatybės ženklu.
Teikdama humanitarinę pagalbą, ES padeda pažeidžiamiausiems gyventojams suteikdama:
- apsirūpinimo maistu saugumą,
- paramą mitybai,
- skubiąją sveikatos priežiūrą,
- vandens tiekimo ir sanitarijos paslaugas,
- pastogę,
- apsaugą nuo fizinės ir psichologinės žalos,
- švietimo paslaugas ekstremaliųjų situacijų atvejais,
- pagalbą grynaisiais pinigais.
Dėl klimato kaitos dažniau susiduriant su potvyniais, sausromis ir uraganais, ES ir jos valstybės narės taip pat teikia paramą tam, kad būtų stiprinami reagavimo į su klimatu susijusias nelaimes pajėgumai ir didinamas labiausiai dėl šių reiškinių pažeidžiamų asmenų atsparumas.
ES reglamentas dėl humanitarinės pagalbos
1996 m. priimtame ES reglamente dėl humanitarinės pagalbos apibrėžiama, kaip Europos Komisija ES vardu įgyvendina humanitarines operacijas.
Jame nustatyti pagrindiniai ES humanitarinės pagalbos operacijų įgyvendinimo tikslai, principai ir procedūros.
Humanitariniai principai
Humanitarinė pagalba teikiama remiantis humanitariniais neutralumo, žmogiškumo, nepriklausomumo ir nešališkumo principais. Pagalba teikiama neatsižvelgiant į pagalbos gavėjų rasę, priklausomybę etninėms grupėms, religiją, lytį, amžių, pilietybę ar politines pažiūras.
Žmogiškumas
Į žmonių kančias turi būti reaguojama visada, kai tik apie jas sužinoma, ypač daug dėmesio skiriant pažeidžiamiausiems asmenims.
Neutralumas
Humanitarinė pagalba ginkluotųjų konfliktų ar kitų ginčų atveju neturi būti teikiama palaikant kurią nors iš šalių.
Nešališkumas
Humanitarinė pagalba turi būti teikiama tik pagal poreikį ir nediskriminuojant.
Nepriklausomumas
Humanitariniai tikslai turi būti atskirti nuo politinių, ekonominių, religinių, karinių ar kitų tikslų.
Šiems tarptautinėje humanitarinėje teisėje įtvirtintiems principams Jungtinės Tautos pritarė Generalinės Asamblėjos rezoliucijose 46/182 ir 58/114.
ES lygmeniu humanitariniai principai yra įtvirtinti Europos konsensusu dėl humanitarinės pagalbos, kurį ES Taryba, Europos Parlamentas ir Europos Komisija pasirašė 2007 m. gruodžio mėn.
Konsensuse išdėstyta pagrindinė ES reagavimo į humanitarines krizes politikos sistema. Jame išdėstyta, kodėl, kaip ir kada ES imasi veiksmų. Konsensuse įtvirtinti šie svarbiausi humanitarinių veiksmų tikslai:
- išsaugoti gyvybę;
- užkirsti kelią kančioms ir jas palengvinti;
- padėti išsaugoti žmogaus orumą gamtinių pavojų ir žmogaus sukeltų katastrofų atveju.
Tarybos vaidmuo teikiant humanitarinę pagalbą
Taryba nepriima sprendimų operacijų klausimais, pavyzdžiui, dėl finansavimo, kuris turi būti skiriamas reaguojant į konkrečias krizes, sumų, tačiau ji atlieka svarbų vaidmenį nustatant ES poziciją dėl trečiųjų šalių ir regionų – priima Tarybos išvadas.
Humanitarinių klausimų atveju dažnai tai yra raginimas atitinkamoms šalims spręsti konfliktus dar neprasidėjus humanitarinėms krizėms ir skatinimas laikytis tarptautinės humanitarinės teisės.
Humanitarinės pagalbos ir pagalbos maistu darbo grupė
Taryboje Humanitarinės pagalbos ir pagalbos maistu (COHAFA) darbo grupė yra organas, atsakingas už klausimų, susijusių su humanitarine pagalba, svarstymą, pavyzdžiui:
- humanitarinių poreikių visame pasaulyje ir ES reagavimo stebėsena;
- pasaulinės humanitarinės sistemos veiksmingumas;
- ES pareiškimų atitinkamose tarptautinėse organizacijose ir forumuose rengimas;
- Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos, humanitarinių principų ir tarptautinės humanitarinės teisės laikymosi propagavimas.
COHAFA darbo grupė buvo įsteigta 2008 m. pasirašius Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos. Šiai darbo grupei pirmininkauja Tarybai rotacijos tvarka pirmininkaujanti valstybė narė.
Tarptautinė humanitarinė teisė
ES yra įsipareigojusi laikytis tarptautinės humanitarinės teisės – taisyklių, kuriomis apibrėžiama valstybių ir ginkluotų nevalstybinių subjektų atsakomybė ginkluotųjų konfliktų metu.
Humanitarinė teisė iš esmės yra grindžiama keturiomis 1949 m. Ženevos konvencijomis ir papildomais protokolais, kurie buvo priimti 1977 m. ir 2005 m. Visos 27 ES valstybės narės yra ratifikavusios Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus. Šias konvencijas papildo tarptautinės paprotinės teisės normos.
Be kita ko, pagal šias taisykles reikalaujama:
- skubiai ir nekliudomai teikti humanitarinę pagalbą;
- apsaugoti civilius gyventojus (įskaitant humanitarinius darbuotojus);
- užtikrinti sveikatos priežiūrą;
- apsaugoti civilių gyventojų išlikimui būtinus objektus.
Jomis siekiama apsaugoti asmenis, kurie nedalyvauja arba nebedalyvauja koviniuose veiksmuose, įskaitant civilius gyventojus, medicinos darbuotojus, humanitarinės pagalbos darbuotojus, sužeistuosius, ligonius ir skęstančiuosius ginkluotųjų pajėgų narius, karo belaisvius ar kitus sulaikytuosius. Tarptautinėje humanitarinėje teisėje taip pat nustatyti karo priemonių ir metodų apribojimai (pavyzdžiui, draudžiama naudoti tam tikrus ginklus).
Konfliktų metu pasaulyje įvykdoma vis daugiau tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, pavyzdžiui:
- išpuolių ligoninėse ir mokyklose;
- išpuolių prieš humanitarinės pagalbos ir medicinos darbuotojus;
- neleidžiama suteikti gyvybiškai svarbios humanitarinės pagalbos;
- išpuolių prieš civilius gyventojus;
- vaikų verbavimo kariais;
- seksualinio prievartavimo ir kito seksualinio smurto atvejų.
Nuo tokio smurto kenčia civiliai gyventojai, o milijonai žmonių negali gauti gyvybiškai svarbios pagalbos.
2024 metais humanitarinės pagalbos darbuotojai nukentėjo labiausiai: tais metais žuvo 385, sužeisti – 308, o pagrobti – 137 asmenys. 2025 m. žuvo 334 humanitarinės pagalbos darbuotojai, 193 buvo sužeisti, o 112 – pagrobti.
Taip pat žr.
Reagavimas į krizes
Integruotas politinis atsakas į krizes (IPCR)
ES civilinė sauga
- Humanitarinė pagalba Afganistano gyventojams
- Humanitarinė pagalba Palestinos gyventojams
- Humanitarinė pagalba Sudano gyventojams
- Humanitarinė pagalba Ukrainos gyventojams
- Humanitarinė pagalba Venesuelos gyventojams
- Humanitarinė pagalba (Europos Komisija)
- Humanitarinis reagavimas ir reagavimas į ekstremaliąsias situacijas (Europos išorės veiksmų tarnyba)
Paskutinį kartą peržiūrėta: 2026 m. vasario 25 d.